Kiek draugų yra daug, o kiek mažai? Kodėl vieni draugystes užmezga lengvai, o kitiems tenka gerokai pasistengti? Ar turimi draugai tikri, o gal santykiai trumpalaikiai? Šie ir kiti klausimai kyla tiek vaikams, tiek ir tėvams. O ypač draugysčių klausimas tampa svarbus vaikui žengiant į paauglystės pasaulį. Diskusijoje „Tikrų draugų paieškos paauglystėje. Kaip nepasiklysti?“ recepto, kaip rasti ir išsaugoti ugdančias draugystes ieškojo vaiko teisių gynėja Ugnė Klingerė, lytiškumo ugdymo ekspertė, „Ribologijos“ projektų vadovė Rusnė Kirtiklytė bei psichoterapeutas bei porų, šeimų ir tėvystės, kognityvinės ir elgesio terapijos konsultantas Vaidas Arvasevičius.
Diskusiją „Tikrų draugų paieškos paauglystėje. Kaip nepasiklysti?“ žiūrėkite https://www.youtube.com/watch?v=dj-bL1go2mQ ir klausykite https://creators.spotify.com/pod/profile/vaiko-teisi-tv/episodes/Tikr-draug-paiekos-paauglystje--Kaip-nepasiklysti-e36mvk0
„Vaiko teisių gynėjai klausimų apie draugystę, paauglystę dažniausiai sulaukia jau tada, kai tai susiję su kokiomis nors pasekmėmis. Pavyzdžiui, tėvai ar mokytojai ieško atsakymų, kodėl staiga vaiką užklumpa slogios mintys, jis nebenori eiti į mokyklą ar būrelį. Neretai paaiškėja, kad tai susiję su draugystėmis, kurios ne ugdė, o kenkė“, – įžvalgomis dalinasi vaiko teisių gynėja Ugnė Klingerė.
Tvirčiausia draugystė – šeima
Kiekvienas vaiko raidos etapas turi savų iššūkių, kuriuos lemia vaiko amžius ir patirtis. Mažas vaikas lygiuojasi į tėvus, tad vaikystėje užmegzti tvirtą ryšį šeimoje – itin svarbu. Jau pradėjęs eiti į mokyklą vaikas gali vis ryškiau rodyti norą būti nepriklausomam, savarankiškam. O sulaukę 10-11 metų vaikai nesąmoningai labiau lygiuojasi ne į tėvus, o į draugus, mat jų įtaka – stipresnė. 11-12 metų pradeda vystytis brendimo požymiai, dažnėja pyktis, keičiasi nuotaikos, daugėja baimių ir nerimo.
Vis dėlto psichoterapeutas Vaidas Arvasevičius tikina, kad užmezgus tvirtą ryšį vaikystėje, jis nenutrūksta: „Ryšys tik keičia formas. Paauglys gali nenorėti to ryšio kaip nors ekspresyviai rodyti. Tačiau ryšys su tėvais tampa tam tikru saugikliu, kuris gali padėti paaugliui pakelti išsiskyrimus su draugais. Paprastai sakant, kai grįžtu namo išsiskyręs su visais pasaulio draugais, svarbu, kad ten randu pačius tvirčiausius draugus – šeimą.“
Tad vaiko teisių gynėja U. Klingerė tėvams ir globėjams rekomenduoja per laiką kartu, šeimos tradicijų kūrimą megzti tvirtą santykį su vaiku nuo pat mažumės. „Patariu ne tik lepinti vaiką dovanomis, bet ir investuoti į laiką kartu. Tai gali būti ir įvairios pramogos, kurios sukurs ilgalaikius šviesius prisiminimus, o taip pat ir paprasčiausi buities darbai. Pavyzdžiui, maisto gamyba, namų ruoša. Tai vaikui kuria stabilumo, saugumo jausmą“, – pataria diskusijos dalyvė.
Mokyti ne tik draugauti, bet ir nubrėžti ribas
Vis dėlto kartais suaugusieji pastebi, kad jaunuolio užmegztos draugystės ne ugdo, o kenkia. Tačiau paauglys draugus gina ir jų išsižadėti nenori. Diskusijos dalyviai sutaria, kad tokiu atveju labai sudėtinga išlaviruoti pokalbį su paaugliu taip, kad neįvyktų konfliktas. Mat tėvų kritiką draugams paauglys gali priimti skaudžiai ir asmeniškai.
Lytiškumo ugdymo ekspertė Rusnė Kirtiklytė pastebi, kad žalingų draugysčių priežastis gali būti ir paprasčiausias nemokėjimas nubrėžti ribų: „Vaikus dažnai mokome, kaip būti geru draugu, bet neišmokome vaikų išsiskirti. Pavyzdžiui, darželyje ar pradinėse klasėse vaikams susipykus, mokytoja liepia paspausti vienas kitam ranką ir susitaikyti. Bet jeigu susipyksite su, pavyzdžiui, kolega, jūs nesijausite gerai, jei jums direktorius lieps čia ir dabar spausti rankas ir taikytis. Vaikai, kaip ir suaugusieji, turi teisę nubrėžti savo ribas ir pasakyti, kad aš nebenoriu su tavimi draugauti.“
Pataria nebijoti ieškoti pagalbos
Jei paauglio draugystės žalingos, vaiko teisių gynėjai pataria šeimai pirmiausia ieškoti priežasčių, kodėl jis tokius draugus pasirinko: „Gal tai maišto forma, o gal jis tiesiog nesugeba atskirti, kas yra gerai, o kas blogai?“
Žinoma, kartais šeimos pagalbos nepakanka. Tuomet svarbu laiku kreiptis į specialistus pagalbos: „Visos šeimos yra individualios. Tačiau jeigu tėvams kyla nerimas dėl vaiko draugysčių, visada rekomenduoju pirmiausia pasitarti. Žmonės neretai bijo, kad iškart reiks tarnyboms skambinti ar pas psichologus, psichiatrus eiti. Tačiau visų pirma reikia žengti pirmą žingsnį ir pasikalbėti, pasikonsultuoti. Siūlau kreiptis ar į Vaiko teisių liniją, ar į Tėvų liniją, ar kalbėti su mokyklos psichologu. Tikrai didelę dalį problemų galima išspręsti ir šeimos rate, kalbantis tarpusavyje, drauge ieškant išeičių“, – pataria diskusijos dalyvė U. Klingerė.
Tačiau „Ribologijos“ projektų vadovė R. Kirtiklytė rekomenduoja tėvams nebandyti gudrauti pagalbos priimti nenorintį jaunuolį pas psichologą atvedant klasta, jam to nežinant. Taip, anot pašnekovės, grius pasitikėjimas artimiausiais žmonėmis – šeima.
Tad idealiausia išeitis, anot R. Kirtiklytės, jeigu vaiko nepavyksta prikalbinti atvažiuoti pas psichologą ar psichoterapeutą, tėvams pirmiausia atvažiuoti patiems: „Tokiose situacijose, kai jaunuolis atsisako pagalbos, svarbu rodyti šeimos vieningumą. Tėvai sako, kad svarbu, vaikai sako: „Jums svarbu, jūs ir eikit“. Ir tėvai ateina.“
Kilus klausimams, kviečiame žiūrėti Vaiko teisių TV https://www.youtube.com/@vaikoteisiuTV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Tarnybos interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.
Informacija
https://vaikoteises.lrv.lt/lt/
© Lietuvos ir Vokietijos UAB TELEVIZIJOS KOMUNIKACIJOS. Visos teisės saugomos. Grafika HTML Codex
