Minint Lietuvos socialinių darbuotojų dieną, kviečiame pažvelgti į šios profesijos esmę per tuos, kurie kasdien ją įkūnija – dirbdami su vaikais, paaugliais ir jaunimu. Trijų socialinių darbuotojų – Šarūno Montvilos, Sandros Beržinienės ir Viktorijos Pletkutės – patirtys atskleidžia, kad socialinis darbas nėra tik pareigos ar paslaugų teikimas. Tai – gyvenimo būdas, nuolatinis buvimas šalia žmogaus ir tikėjimas, kad net mažiausias pokytis gali turėti didelę prasmę.
Į socialinį darbą – per netikėtumus, iššūkius ar pašaukimą
Socialinis darbas – tai profesija, kuriai reikia ne tik žinių, bet ir ypatingo žmogiško jautrumo, gebėjimo būti šalia ir tikėti žmogumi net tada, kai jis pats savimi nebetiki. Socialiniai darbuotojai – tai profesionalai, kurie nesišvaisto žodžiais, o keičia gyvenimus mažais, kasdieniais veiksmais.
Jų keliai į šią profesiją – patys įvairiausi: vieni ją atrado atsitiktinai, kiti – po ilgų paieškų, treti priėmė kaip sąmoningą sprendimą. Tačiau visus juos vienija viena – gili motyvacija būti pokyčio dalimi.
Šarūnas Montvila, daugiau nei 8 metus dirbantis su vaikais šeimyniniuose namuose, sako, kad pasirinko socialinį darbą tarp kitų alternatyvų.
„Norėjau dirbti su žmonėmis, galvojau apie psichologiją, bet įstojau į socialinį darbą. Ir dabar matau, kiek daug psichologijos čia yra,“ – pasakojo jis.
Viktorija Pletkutė, dirbanti su vaikais ir paaugliais bendruomeniniuose šeimos namuose, taip pat pripažįsta, kad socialinio darbo neplanavo.
„Mano pasirinkimas profesijos buvo visiškai atsitiktinis, neplanavau, negalvojau, neįsivaizdavau, kas tai yra ir kaip tai atrodo. (...) Pasirinkau socialinį darbą galvodama, kad tai yra pagalba žmonėms, tačiau pradėjusi mokytis supratau, kad tai yra ne tik tiesiog pagalba žmonėms, bet tai yra daug platesnė profesija,“ – teigia ji.
Sandra Beržinienė, socialinės įtraukties koordinatorė, šiandien teikianti palydėjimo paslaugas jaunimui, priėmė itin sąmoningą sprendimą. Ji paliko darbą policijoje ir pedagogikoje, kad galėtų padėti jaunam žmogui dar iki tol, kol šis paslysta.
„Norėjosi dirbti prevencinį darbą, kuris padeda prieš įvykstant problemoms. Nenorėjau bausti – norėjau padėti,“ – pasakojo Sandra.
Sandra tiki, kad socialinis darbas gali ir turi būti viena iš priemonių mažinti nusikalstamumą, ugdyti jaunus žmones, parodyti jiems alternatyvas:
„Mes dirbame prevenciškai, kalbamės su jaunimu, šviečiame, teikiame teisinę informaciją. Gali būti, kad vienas pokalbis, vienas ryšys pakeis visą gyvenimo kryptį,“ – pabrėžė ji.
Santykis su vaikais – ne tik darbas, o ilgalaikė draugystė
Nė vienas metodas, programa ar taisyklė neveikia, jei tarp socialinio darbuotojo ir vaiko neatsiranda santykis. Visi trys pašnekovai vieningai sako: tikras, nuoširdus ryšys – tai pamatas, ant kurio statomas visas tolesnis darbas. Jis negali būti priverstinis ar paviršutinis, jis turi būti grįstas pasitikėjimu, atvirumu ir laiku. Vaikai pasaulį mato savaip – drąsiai, jautriai, be išankstinių nusistatymų. Socialinis darbuotojas turi būti pasiruošęs pamatyti tą pasaulį jų akimis.
Šarūnas, dirbantis šeimyniniuose namuose, priduria, kad su vaikais ir paaugliais dirbti nėra lengva – santykis dažnai kuriamas ilgai, o jo rezultatus pamatai tik po metų.
„Kartais pykčio protrūkiai būna vaikams, visokie keiksmažodžiai, ir kitas suaugęs gal nesuprastų, kodėl jį iškeikė, bet tu (socialinis darbuotojas – red.) supranti, iš kur tie keiksmažodžiai kyla“, – sako jis.
Vis dėlto Šarūnas pabrėžia, kai pavyksta užmegzti tarpusavio pasitikėjimu grįstą ryšį su jaunimu, darbo rezultatai būna džiuginantys. Vienas tokių pavyzdžių – jo įkurta vaikų su negalia muzikinė grupė.
„Grupę sukūriau prieš penkerius metus, tiesiog „iš dangaus“ paprašė paruošti jaunuolius dainavimo konkursui. Turėjau tik mėnesį laiko, o tada dalyvavome. Po to vieno iš konkurse dalyvausių jaunuolių jaunuolio mama paprašė tai tęsti, ji ir pradėjo tą istoriją, kažką bandyti, nes pasisekė mums tam konkurse. (...) Iš pradžių abejojau, gal nesugebėsiu, gal patirties bagažo trūksta, bet savaime viskas išėjo,“ – pasakojo jis.
„Labai tas jų noras begalinis muzikuoti mane motyvuoja, jų troškimas, mėgstama veikla. Jie eina kaip į šventę, todėl man turbūt ir pačiam patinka su jais,“ – pasakojo Šarūnas.
Socialinio darbo grožis yra tai, kad santykis dažnai peržengia profesionalumo ribas ir tampa nuoširdžiu žmogišku ryšiu, išliekančiu ir po daugelio metų. Sandra atvira: jai teko įveikti ne vieną barjerą, kol užsitarnavo jaunuolių pasitikėjimą.
„Jaunuoliai manęs klausė, ar planuoju turėti vaikų. Tai nebuvo šiaip smalsumas, jiems rūpėjo, ar aš čia pasiliksiu, ar išeisiu kaip daugelis. Jie jautrūs net menkiausiam atstumui“, – prisiminė ji.
Anot jos, toks klausimas slepia gilią patirtį: daugelis jų jau yra patyrę netekčių, likimo permainų, todėl santykiu tiki tik tada, kai jis įrodomas veiksmais, o ne žodžiais.
Sandra pabrėžė, kad darbo su vaikais sėkmė nėra matuojama rezultatais „čia ir dabar“. Ryšys ne visada išreiškiamas žodžiais, kartais tai tiesiog buvimas kartu, žvilgsnis, pasitikėjimo ženklas, kad tu esi „saugus žmogus“.
„Visi skirtingi, todėl negali taikyti vieno metodo. Kiekvienas santykis – kaip atskiras pasaulis, kuriame turi būti jautrus, atidus ir labai tikras“, – sakė Sandra.
Prasmė, kuri matoma per laiką
Socialinis darbas – tai ne greitų rezultatų profesija. Tai tylus, ištvermės reikalaujantis darbas, kurio vertė dažnai paaiškėja tik po kelerių metų. Tai nėra darbas dėl padėkų ar statistikos, tai pasirinkimas būti su žmogumi bet kokiose situacijose. Būtent tai – gebėjimas matyti toliau nei šiandien – ir suteikia šiai profesijai išskirtinę prasmę.
„Mes esame tie, kurie suteikia viltį. Kartais esame paskutinis žmogus, kuris tikrai tiki. Ir tai nėra tušti žodžiai – jei tu netiki, žmogus tai jaučia,“ – sako Sandra.
Pasak jos, socialinis darbuotojas kartais turi būti švyturys, rodantis kryptį tiems, kurie klaidžioja rūke. Tai – ne tik pagalba, bet ir pavyzdys, kad įmanoma gyventi kitaip, geriau.
Šarūnas pritaria: dirbant su paaugliais svarbiausia yra ne nurodinėti, bet būti šalia tada, kai reikia.
„Grįžtamasis ryšys, po ilgo ir sunkaus darbo ateina vėliau. Kartais būna, kad nesitiki iš to žmogaus įvertinimo. Atrodė, kad tas žmogus tavo pagalbos nesuprato, bet po kelių metų gauni tą atgalinį ryšį. Nes paaugliai, vaikai, jie iškart nepasako, ir, tik praėjus keliems metams, jau būdami suaugę žmonės, jie padėkoja“, - pasakoja socialinis darbuotojas.
Jis pabrėžia, kad socialinis darbas reikalauja ne tik žinių, bet ir nuolatinio budrumo, gebėjimo priimti sprendimus akimirksniu, empatijos ir emocinio atsparumo.
„Čia ir dabar reikia į situaciją reaguoti. Kartais reikia priimti sprendimus vienam,“ – pasakoja Šarūnas.
Viktorija priduria, kad jai didžiausias atlygis – žmonių atvirumas ir jų žmogiškas grįžtamasis ryšys.
„Žmonės nebijo pasakyti „ačiū“, parodyti, kad mūsų darbas vertinamas. Kartais net po metų ar daugiau parašo, aplanko, pasidalina, kaip sekasi,“ – sako ji.
Visi trys pašnekovai sutaria – socialinio darbo esmė yra žmoguje. Ne dokumentuose ar ataskaitose, bet tame, kas tylu, nematoma – santykyje, pasitikėjime, mažame pokytyje, kuris gali išgelbėti ateitį.
Tai profesija, kuriai reikia didelio žmogiško stuburo – jautrumo, atsakomybės, kantrybės. Tačiau mainais socialiniai darbuotojai gauna ypatingą dovaną – galimybę būti kito žmogaus gyvenimo dalimi, keičiant jį į gera.
Socialinio darbo paveikslas šiandien
Praeitų metų spalio mėnesį atlikta visuomenės nuomonės agentūros „Spinter tyrimai“ apklausa parodė, kad daugiau nei ketvirtadalis šalies gyventojų vienaip ar kitaip yra susidūrę su socialiniu darbuotoju. Žmonės supranta ir vertina socialinių darbuotojų darbo svarbą: dauguma, net 75 procentai respondentų, nurodė, kad socialinis darbas visuomenei yra naudingas arba labai naudingas,
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, Lietuvoje šiuo metu dirba daugiau kaip 17 tūkstančių socialinių paslaugų srities darbuotojų, iš jų virš 5 tūkstančių – socialiniai darbuotojai.
Socialinių paslaugų gavėjų skaičius šalyje siekia daugiau nei 100 tūkstančių, todėl labai svarbu užtikrinti pakankamą socialinių darbuotojų skaičių socialinių paslaugų teikimui. Tuo tikslu siekiama, kad ši profesija taptų patrauklesnė atlygiu, darbo sąlygomis, augimo ir tobulėjimo galimybėmis, ir ją rinktųsi kuo daugiau jaunų žmonių.
Socialinių darbuotojų darbo užmokestis auga kasmet – vidutinis jų darbo užmokestis per paskutinius penkerius metus padidėjo 65 procentais. 2025 metais socialinių darbuotojų vidutinis darbo užmokestis į rankas siekė 1411 eurus ir, tobulinant profesinę kompetenciją, yra didinamas.
Jau dvejus metus taikomas Socialinių paslaugų srities darbuotojų etikos kodeksas. Šis svarbus dokumentas numato aukštus socialinių darbuotojų veiklos standartus, elgesio normas, išryškina vertybes.
Socialiniai darbuotojai kasmet tobulina savo profesines kompetencijas, dalyvaudami mokymuose, supervizijose, intervizijose ir kt. Nuo 2022 metų spalio mėn. veikia Socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinių kompetencijų tobulinimo centras, kuris yra atsakingas už nemokamų mokymų organizavimą ir (ar) vedimą, metodinės pagalbos teikimą, naujų socialinių paslaugų srities darbuotojų palydėjimą jų profesinėje veikloje. Šis centras pasiekė puikių veiklos rezultatų.
Turbūt nesuklysime pasakę, kad visuomenės brandą, jautrumą bei empatiją galėtume matuoti ir joje veikiančių socialinių darbuotojų atsidavimu savo darbui. Jiems jų profesinė kasdienybė – daugiau nei darbas, daugiau nei pareiga.
Informacija
https://socmin.lrv.lt/lt/
© Lietuvos ir Vokietijos UAB TELEVIZIJOS KOMUNIKACIJOS. Visos teisės saugomos. Grafika HTML Codex
